Vejos ligos ir kaip su jomis kovoti

Zoles pjovimas, žolės pjovimas, vejos pjovimas, sienavimas, vejos aeravimas, vejos skartifikavimas, aeravimas, skartifikavimas, aplinkos tvarkymas, aplinkos tvarkymo darbai, tvoros įrengimas, tvoru irengimas, terasų įrengimas, terasu statymas, trinkeliu klojimas, gerbuvio darbai, vejos irengimas, zolynu irengimas

Dėmėtligė. Grybinė vejos liga. Ant stiebų atsiranda gelsvai rudos apie 0,5-1,5 cm dydžio dėmelės. Dažniausiai dėmėtligė plinta esant karštiems orams. Su liga kovojama purškiant fungicidus, skarifikuojant ir smėliuojant veją, taip pat patartina veją aeruoti.

Dirvos PH. Rodiklis, nurodantis dirvos rūgštingumą. Tinkamas dirvos rūgštingumas žolei augti turėtų būti – 5,5-6, tačiau ne mažesnis nei 5. Apskritai sodininkystei tinkamos dirvos rūgštingumas turėtų būti 5,6-7,2 (silpnai rūgšti arba neutrali). Tikslus dirvos rūgštingumas gali būti nustatomas specialiais matuokliais, apytikslį galite nustatyti iš dirvoje augančių augalų – rūgštinę terpę labiau mėgsta samanos, našlaitės. Žolė prasčiau dygsta tiek esant per rūgščiai dirvai, tiek per daug kalkėtai.

Fuzariozė (kitaip – sniego pelėsis). Grybinė vėjos liga, kai vejapasidengia balta ar sidabrine spalva, susiformuoja veltinis. Ši liga paprastai atsiranda pavasarį, kai tirpsta sniegas, yra vėsu, drėgna ir tokie orai laikosi ilgą laiką. Per didelis sniego sluoksnis ant vejos tik paskatina šį procesą. Aptikus sniego pelėsį reikia imtis priemonių – pirmiausia veją skarifikuoti, kad pašalintumėte kuo daugiau veltinio, aeruoti ir patręšti.

Miltligė. Dar viena grybinė liga pažįstama, gerai pažįstama daržininkams. Dažniausiai miltligė plinta nusistovėjus karštiems ir sausiems orams. Jos požymis yra ant stiebų atsiradusi balkšva miltus primenanti medžiaga. Radus miltligės židinį, patariama pažeistus stiebus išpjauti ar iškasti, nupurkšti fungicidais ar tręšiant normuoti azoto kiekį.

NPK. Šia santrumpa žymimas augalų augimo „trejybė“ – azotas, fosforas ir kalis. Kaip ir kitiems augalams, taip ir žolei neturėtų pritrūkti šių maistinių medžiagų, jei norite, kad ji būtų sveikos spalvos – tamsiai žalia.  Jei vejoje pradeda trūkti maistinių medžiagų, ji pradeda apaugti dobiliukais, piktžolėmis, samanomis, užpuola grybelinės ligos. Šių medžiagų veja daugiausiai gauna per trąšas.

Rūdys, liga kai ant lapelių atsiranda gelsvos, kartais net oranžinės pūslelės. Dažniausiai puola nusilpusią veją, taip pat plinta vyraujant karštiems ir sausiems orams. Geriausia prevencija ir gydymas  – pilnai aprūpinti veją reikiamomis maistinėmis medžiagomis: kaliu, azotu, fosforu.

Dirvos nukalkinimas (vejos nukalkinimas). Tai dirvos paveikimas šarmu, sumažinant jos rūgštingumą. Nukalkinimą, jei matome, kad reikalinga (dirva per rūgšti), reikėtų atlikti dar prieš sėjant, tačiau net ir esant tinkamam PH, nedirbama ar kitaip nejudinama, pavėsyje, drėgnose ir labiau suplūktose vietose esanti dirva  yra linkusi rūgštėti. Tad verta kas 2-3 metus patikrinti dirvos rūgštingumą ir prireikus ją nukalkinti, pavyzdžiui, granuliuotomis kalkėmis.

Skarifikavimas. Procesas, kurio metu nuo vejos pašalinami pertekliniai augalai, jų liekanos, taip suteikiant vejai daugiau galimybių gauti šviesos ir deguonies. Skarifikuojama specialiu prietaisu skarifikatoriumi, specialiu grėbliu ar tiesiog grėbliu lapams.

Lietuvos